iš fantasmagorinio romano, kurio niekada neparašysiu.

 

(…)

arena jau buvo pilna žmonių, humanoidų ir visokiausių gyvuliagyvių – po paskutinės revoliucijos jie išsikovojo teisę dalyvauti viešuose renginiuose. visi šūkaudami ir stumdydamiesi sėdo į savo vietas. ginkluotos sargybos mašinos, valdomos iš septynių aplink areną išsidėsčiusių bokštų, šį kartą buvo kaip reikiant pasiruošusios pamokyti riaušininkus ir revoliucionierius: kiekvienai eilei buvo priskirta po 2 mašinas, ginkluotas sieros rūgšties automatais, elektriniais kablių minikulkosvaidžiais, siautulių šaudyklėmis ir smulkesniais ginklais. karalius negalėjo sau leisti tokio aukšto rango tarpgalaktinėse strateginės dvikovos rungtynėse jokių susirėmimų. aną kartą, kai per eilines gyvuliagyvių ir humanoidų graneniso žaidynes tarp žiūrovų kilo riaušės, žuvo, buvo sužeisti 746 žmonės, kiek mažiau humanoidų ir dar gyva galybė gyvuliagyvių – šitų niekas neskaičiavo. sklido kalbos, kad aukščiausia taryba buvo pasirįžusi už visą tą mėsmalę nubausti karalių. žinant jų baudimo metodikas, nenuostabu, kad karalius šį kartą iš angarų išvarė visas rezervines sargybos mašinas ir apginklavo kiek telpa.

arena ūžė, visur mirgėjo vaizdo magnifikatoriai, šaižiai žlegėjo sargybos mašinos. dvikovos dalyvių apartamentuose buvo kiek ramiau, bet veiksmo tokiu metu čia niekada netrūkdavo – ginklanešiai, asistentai, saugumiečiai lakstė kaip užsukti. kažkur girdėjosi malonaus moteriško klegesio aidas.

 

Gorgas prieš dvikovas mėgdavo susikaupti. jis paprastai užsidarydavo dekoracijų saugykloj su asarbo taure, sklidina raudono tikrų vynuogių vyno – jo rango kovotojas galėjo leisti sau tokią prabangą. beveik visada draugėn pasišaukdavo Rio – savo patikėtinį, geriausią draugą ir ginklanešį. Gorgas niekam neleisdavo matyti savęs susijaudinusio prieš kovą, kurioje, veikiausia, vėl kažkam atims gyvybę. niekam, išskyrus Rio.

kartais saugykloje jie pralesdavo valandų valandas tiesiog šnekėdamiesi apie moterų juoką, Žaliųjų lankų rezervato medžių šlamėjimą, vaikystės nuotykius – viską, kas leisdavo prisiminti savo žmogiškumą. Gorgas dažnai sakydavo “sėdžiu čia ir girdžiu, kad mūsų širdys dar plaka. kad mes dar turim troškimų. tu mane supranti ir priimi be tų visų galios įrodymų, į kuriuos mus supakavo mūsų pačių sistema. su tavim aš tikras. tik taip ir pajaučiu, kad jėgos pildosi, kad išėjęs ten nebūsiu nugalėtas.”

 

Gorgas mėgo pasakoti Rio apie gyvenimą kaip jį suprato, nevengė pasakyt ką ir prieš sistemą – pasitikėjo savo draugu ir ginklanešiu tiek pat, kiek pačiu savim. Rio buvo keliom žvaigždžių dulkėm jaunesnis, bet labai gyvas ir aktyvus veikėjas, geros širdies žmogus, nemėgstantis nutylėti savo minčių – jų pašnekesiai liejosi, kartais pasipildydavo kiek aštresniais prieštaravimais, bet abu draugai galaktiką matė labai panašiai. Nei Gorgas, nei Rio neturėjo daugiau tokios artimos sau sielos, todėl savotiškai net laukdavo dvikovų, tiksliau – tų pašnekesių prie vyno taurės dekoracijų saugykloj.

– įdomiai mąstai. tik aš netikiu, kad žmonėse negalima pažadinti ugnies. – žiūrėdamas į tuštėjančią taurę mestelėjo Gorgas –  taip, kova būtų. ir dar kokia! bet negi tu nemanai, kad visi ten susirinkę žmonės nenorėtų va taip va šnekučiuotis kaip mes abu kur nors po jaknės šakom, ant žolės. aš pats kažin kiek nudėčiau, kad galėtume kartu su savo moterimis nueiti naktį prie upės. kad ten būtų kaip Žaliųjų lankų rezervate…

– Gorgai, svajok nesvajojęs. nėra ir šitaip labai blogai. sistema turi savo pliusų. taip, mes neturim pievų ir jaknės po langais neauga, bet nuėjęs pas restodotelį bet kada gausi celę ir 300 rišatų savo veiklai pradėti. ir daryk ką panorėjęs – nors dulkes presuok – gyvuliagyviams prastumsi viską. bus pinigų, išsipirksi kelionę į rezervatą. gal net asmeninei jaknei uždirbsi! tu, svajodamas apie savo idealią galaktiką, nematai galimybių kurios yra!

– aš nematau? tai aš nematau? aš žiūriu kiek toliau negu siekia restodotelio galios. visi turi turėti teisę į savo asmeninę jaknę! mūsų vaikai turi nebijoti piešti, dainuoti jei to nori! aš kuo puikiausiai galiu pasirūpint savo laime. bet kas tai per laimė, kai gerilijonai nemato nieko išskyrus savo rudą nuo dulkių celę? nesupranti manęs, Rio.

– suprantu, bet tu nematai kitų galimybių! – įsijautęs ir jau kiek pykdamas, daugiau sau nei pašnekovui, riktelėjo Rio.

– kitos galimybės – tai kapstymasis sordento dėžėj, vietoj to, kad kapstytumeisi sordento kasyklose!

– didelė tavo širdis, Gorgai. turi daugiau galvot apie save ir savo laimę. visų tu neprikelsi. ir neišvaduosi.

– Rio, bet viskas kas yra aplinkui ir yra mano laimės kūrėjai. mano pastangos išvalyti šitą susmirdusią randuotą rūragalaktikę suteikia man laimės. vien mintis, kad kažkur taškau humanoidų kariuomenę į gabalus, man suteikia laimės! aš noriu atiduot savo jėgas už prasmę, didesnę nei aš ir tu.

– Gorgai,… – su prieštaravimu minty buvo betariantis Rio, bet arenoje suskambo gongai.

– metas į dar vieną bereikšmę kovą, Rio. Kaip visada privalau pasakyti – jeigu mane išneš, pasirūpink mano Riva ir mažaisiais. viską žinai kas kur ir kaip. ačiū, kad esi, drauge. – šita Gorgo kalba nesikeitė metų metus, ją Rio žinojo paraidžiui su visais įmanomais plėtiniais ir papildymais. taip baigdavosi jų idėjinis pasivaikščiojimas po jaknių pavėsyje tarpstančią planetą.

 

pakilę nebylomis abu patraukė į lifto aikštelę – jau po mirksnio į Gorgą taikysis humanoidų ginklai, kibios Anatėnės dulkės lįs į šviežiai prarėžtas žaizdas. Rio paskutinį kartą pažiūrėjo į draugą, ranka perbraukė išrikiuotą amuniciją.

– visada gali tikėtis, bet niekada nežinai. – buvo paskutiniai Gorgo žodžiai lifto aikštelei iškeliant jį į areną.

 

(…)

 

2010, rugpjūtis